Kai pradedam kalbą apie sveikatą, daugelis iš karto supranta, kad kalbėsim apie ligas… Paradoksas – ar ne ? Mokslas apie sveikatą ir mokslas apie ligas yra dvi skirtingos disciplinos. Gydytojai mokomi apie ligas ir tai puiku, bet mes kažkodėl tikime, kad jie viską žino ir apie sveikatą. Iš kur tas mūsų naivumas? Juk visi žinom, kad gydytojai, pagal statistinius duomenis, gyvena trumpiau nei bendras vidurkis 🙁
Sveikata tai – optimizmas energija, jaunystė, degančios akys, smalsumas ir VEIKSMAS! Ir tik kaip savaime suprantamas dalykas – ligų nebuvimas. Sveikata yra disciplina, kurios reikia mokytis taip pat kaip matematikos, gimtosios kalbos ar dailės, ir geriausia, jei mokslas prasidėtų šeimoje, tęstųsi darželyje, po to mokykloje ir t.t. Deja, tokia praktika neegzistuoja. Tėvai ir seneliai, dažniausiai apie sveiką gyvenseną nelabai ką žino, darželiuose auklėtojų rūpestis laikytis valdininkų nurodymų, mokyklose ir universitetuose jau vaikams ne tas galvoje, ir ratas užsidaro, šių vaikų vaikai neturės kas juos išmokytų sveikatos.
Augdami mes neišmokstame SVEIKATOS abėcėlės, todėl nemokam sudėti iš “sveikatos raidžių” žodžių ir neparašome sakinių, ką jau kalbėti apie rimtesnius “literatūrinius” kūrinius.
Ar galėtume išmokti matematikos ar dailės tik klausydamiesi patarimų ir iš straipsnių žiniasklaidoje? Ar galėtume pasiekti rezultatų sporte, kūryboje ar darbe, užsiimdami tik teorija ir be mokytojų? Atsakymas visiems žinomas – NE! O veiksmas?
Kol nesuvokiame reikalo visumos, nepabandome ir kūrybiškai nepritaikome sau, jokia disciplina neišeina iš už “žinojimo” ribų ir lieka tik “žiniomis”. Tai kaip vaismedis nemezgantis vaisių – auga, bet neturi ateities.
Yra esminis skirtumas tarp mokytojo ir gydytojo:
Gydytojas, aktyvioji pusė, pacientas pasyvioji pusė – vykdytojas be teisės diskutuoti. Gydytojas diagnozuoja ir išrašo receptą. Pacientas džiaugiasi, kad jam pačiam nieko niekuo nereikia rūpintis ir į nieką gilintis. Tai kaip susitikimas su santechniku… Ir dar vienas niuansas – gydytojas nebūtinai turi būti persirgęs tomis ligomis nuo kurių gydo ir nebūtinai būti sveikas, nes to ir nemoko.
Mokytojas ir mokinys – abi pusės aktyvios ir abiejų interesas bendras – Išmokti ir pritaikyti! Ir nėra didesnio atlygio mokytojui už rezultatą kai – “mokinys pranoko mokytoją!”. Geras mokytojas niekada “neišrašo gatavų receptų”, jis suteikia įrankius ir paaiškina kaip jais naudotis, kad mokinys galėtų pajusti kūrybos ir “pats padariau!” džiaugsmą. Ir dar vienas niuansas – mokytojas turi pats laikytis gyvenimo principų, kurių moko mokinį. Jei tai sveikata, tai būti sveikas ir ant savęs viską patikrinęs. Jei tai dailė, tai …
Tūkstančius metų mokytojo – mokinio tandemas, buvo efektyviausia tobulėjimo forma ir, nežiūrint vis augančio informacijos pasiekiamumo, tokia išlieka ir toliau, nes vietoje informacijos deficito turime informacijos perteklių, kuriame daugelis negrįžtamai pasiklysta.
Nepamirškite nuvalkiotos ir praradusios reikšmę frazės: “Sveikata – brangiausias turtas” Gal verta jos pasimokyti ?
