Jei negali kalbėtis apie tai kas rūpi – tai nėra geras ženklas. Kaip sakoma, jei esi mišrioje kompanijoje, tai nekalbėk apie politiką ir religiją, o šiuo metu ir vakcinas, Nors, tiesa sakant, tai ta pati politika. Taip šių temų tikrai neverta liesti mišriose kompanijose su naujais pažįstamais, bet jos turėtų būti diskutuojamos tarp draugų ir bendraminčių ne tam kad ginčytis, o tam kad vieni kitus palaikytume, kad žinotume kas yra kas ir jaustume, kad esame ne vieni.
Jei diskusija vis tik įsiliepsnoja, nebūkime kaip maži vaikai, raskime būdų „išvengti aukų“. Verta pristabdyti ir, svarbiausia, nepulti oponento asmeniškai, nemokinti jo „gyventi“ ir neaiškinti, kad jis kažko nesupranta…,o koncentruotis į ginčo objektą, be pykčio, įsiklausant, argumentuojant ir stengiantis suprasti kitų požiūrio kampą ir argumentus. Ne visada tai įmanoma padaryti net ir su geriausiais draugais, nes patirtis, srities išmanymas, logika ir humoro jausmas ar netgi intelektualinė geba gali labai smarkiai skirtis.
Tai nereiškia, kad reikia nutraukti draugystę, nes mus sieja daugybė kitų, ne mažiau svarbių ryšių – meilė, draugystė, žmogiškumas, prisiminimai, savitarpio pagalba bėdoje, ir džiaugsmingos akimirkos, menas, laisvalaikis ir daugybė kitų bendrų interesų ir temų.
Gerai, kad esame skirtingi, nes būti uniformuotais EILINIAIS (kaip visi)nenori beveik niekas. Dauguma nori ir siekia būti asmenybėmis, turėti savo nuomonę ir būti originaliais. Tad nesistenkime, kad kiti būtų tokie patys kaip mes, būtų labai liūdna gyventi. Evoliucija įrodė, kad išlieka ne stipriausi, o lanksčiausi ir sugebantys sugyventi(bendradarbiauti). Laikas apsisuka, žmonės keičiasi, gyvenimas nestovi vietoje. Geriausi draugai kartas nuo karto mirtinai susipyksta. Didžiausi priešai kartais tampa neišskiriamais draugais.
Vertinkim vieni kitus, kad ir kokie kartais skirtingi būtume. Ir niekada nesakykim niekada draugystei.
